Kai Sandra privažiavo prie savo namo, teritorija buvo aptverta ir stebima daugybės pareigūnų. Moteris dabar bandė prasibrauti iki praėjimo, tačiau smalsūs žurnalistai stengėsi išklausinėti kuo daugiau, bet ji nieko neatsakinėjo, tiesiog bandė brautis iki pagrindinių namo durų. Galiausiai kai įėjo į vidų su atodūsiu pasuko raktą duryse ir šios iš vidaus užsirakino.
Vidiniame kieme jau dirbo gal dešimt policijos pareigūnų, tarp jų, moteris pamatė ir Pitą.
- Pitai! - sušuko Sandra, vos išėjusi į terasą. - Jis apsidairė tuomet pamatė terasoje stovinčia moterį. - Gal galite minutei prieiti?
Detektyvas sparčiu žingsniu priėjo prie Sandros ir ši pakvietė jį užeiti į vidų puodeliui šiltos arbatos.
- Su malonumu. - Sutiko Pitas.
Kol Sandra kaitė vandenį, detektyvas sėdėdamas prie stalo nervinosi ir galvojo. Galiausiai nebeištvėręs prasitarė:
- Sandra, aš manau, kad žudikas ne atsitiktinai tuos kūnus užkasė jūsų kieme. - moteris nieko neatsakė. - Aš manau, kad jums gresia rimtas pavojus ir…
- Ir norite pasiūlyti man apsaugą. - pratęsė jį Sandra. - Ačiū, aš pasistengsiu pati kaip nors susitvarkyti.
- Sandra, aš jums rimtai liepiu pagalvoti apie šį pasiūlymą. - Akimirkai moteriai jo pagailo. Jo melsvos akys buvo linkinčios gėrio.
- Aš pagalvosiu, gerai? Beje, ar yra kokių naujienų apie.. - jai prieš akis išniro vaizdiniai. - apie Kerę?
- Kol kas nieko naujo, tačiau žinome, kad žudikas ieškojo kažkokios nuotraukos arba kažkokio įrašo, nes svetainėje radome išmėtytas nuotraukas ir įrašus.
- Velnias! - sušuko Sandra. - Juk.. Kerė man davė kelis albumus peržiūrėti. Vadinasi. - kalbėjo ji eidama jų atsinešti. - juose yra kažkas, kas gali padėti nustatyti žudiko tapatybę.

* * *

Stivas Daundė dabar buvo savo studijoje ir ruošėsi naujai laidai, kurios tema buvo kas sekanti atguls prie nužudytųjų aukų? Studijoje svečiavosi policijos pareigūnas, psichologas, medikė ir Dorodjė Skot, nužudytosios Nanos mama.
Filmavimas prasidės už 5 minučių ir jis jau leidosi laiptais į didžiąją studiją.
Visi kviestiniai svečiai jau buvo savo vietose, žiūrovų taip pat netrūko. Užsikabinęs mikrofoną, Stivas jau buvo pasiruošęs pradėti ir kai operatorius davė ženklą jis tą ir padarė:
- Labas vakaras mieli televizijos žiūrovai. Su jumis Stivas Daundė ir šiandienos mūsų laidos tema “kas sekanti atguls prie nužudytųjų aukų”? Šiandien svečiuose: policijos pareigūnas Klarkas Dei, psichologė Gerda Kerlben, nužydtosios Nanos mama - Dorodjė Skot ir medikė - Džeisė M’clagan.
- Dorodje. - jis kreipėsi į Nanos mamą. - Kaip jūs reagavote į žinią, kad jūsų dukra nebegyva?
Matėsi, kad moteris vos tramdo ašaras:
- Iš pradžių, tai yra kokių porą savaičių, negalėjau tuo patikėti, namuose labai trūko jos. - Ji ėmė kišenėje ieškoti nosinės. - Aš vis dar negaliu susitaikyti su tuo, kad jos jau nebėra ir niekada nebus.. - ji pravirko. - Ir niekada neatleisiu tam žudikui, kuris tai padarė..
- Šiandien pas mus svečiuojasi psichologė. Gerda, kaip jūs vertinate susidariusią visą šią situaciją?
- Labas vakaras. - Ji pasisveikino su žiūrovais. - Visų pirma, aš manau, kad tas žmogus, kuris išdrįso jas visas nužudyti turėjo būti labai drąsus ir labai atsargus, nes kiek man žinoma, jis sugebėjo meistriškai nepalikti jokių įkalčių, visų antra.. žudikas turėjo labai gerai pažinoti visas šias moteris, nes jis žinojo, kur jos eina, su kuo bendrauja, kada ir kur dirba.
- Pone Klarkai, - jis pertraukė psichologė ir kreipėsi į policijos pareigūną. - Ar yra kokių nors naujų žinių?
Klarkas buvo vienas iš tų pareigūnų, kuriam labai patiko kalbėti, ir jeigu tik buvo pakviestas į kokią nors laidą - kalbėdavo viską ką žino.
- Aš nežinau ar jūs jau tai girdėjote, tačiau praeitą vėlų vakarą buvo nužudyta vienos iš aukų, Darsės Kend mama Kerė Mein, o šiandien, pagrindinis detektyvas Pitas Volšas sulaukė skambučio, kuris pranešė, kad du kūnai: Lukos Bros ir Gretos Šterman buvo pakasti, - jis laikė intrigą. - Pas žinomą psichologė Sandrą Mein kieme.
Studijoje žmonės nuščiuvo. Kamera pritraukė vieną iš žiūrovų, kuris labai šypsojosi po šių žodžių. Tai buvo Vinsas Klarkas.

* * *

- Sandra.. - jis garsiai kalbėjo pats su savimi. - Tavo laikas artėja. Nejaugi leisi Kerei vienai atgulti? - Jis nusijuokė. - Žinai, aš nemanau, kad tu atgulsi laiku.. Tu atgulsi anksčiau, - Jis gurkštelėjo šampano, kurio stiklinę turėjo rankoje. - nes tu man keli per daug rūpesčių. - Jis nusijuokė, tačiau staiga surimtėjo. - Per tave, kale, aš galiu sėsti labai ilgam! Neleisiu, kad tu anksčiau laiko sužinotum kas aš esu. - Jis nusijuokė. - Gyvenk, kol leidžiu, kvėpuok ir jokiu būdu nebijok manęs.. - Jis vėl šaižiai nusijuokė.

* * *

Kai Sandra atbėgo prie stalo su albumais, arbatinis tiesiog klykė. Ji numetė juos ir pripuolusi išjungė.
- Jūs geriate su cukrum? - pasiteiravo Sandra.
- Du šaukšteliai. - Dirbtinai nusišypsojo Pitas.
Moteris pastatė abu puodelius ir ėmė vartinėti albumus. Vieną iš jų davė Pitui, kitą pasiėmė pati. Nuotraukos buvo senos, kai kurios visiškai išblukusio, kai kuriose buvo galima įžiūrėti tik siluetus. Jie vartė juos visiškoje tyloje, kol galiausiai Pitas kažką atradęs pastūmė albumą link Sandros:
- Štai ši nuotrauka. - Sandra bandė įsižiūrėti įdėmiau. - Štai kairėje stovi Markas Gamberis, per vidurį Darsė Kend, o dešinėje Vinsas Klarkas.
- Kas jums joje įtartino? - Sandra nematė nieko, kas galėtų padėti kažką išspręsti.
- Įsižiūrėkit į Vinso žvilgsnį. Jis su panieka žiūrėjo į fotoaparatą. - Sandrai per kūną net nuėjo šiurpas, kai geriau įsižiūrėjo į jo akis.
Šią nuotrauką Pitas ištraukė ir padėjo kiek toliau nuo visų. Kokias dešimt minučių, jie nekalbėjo, tik ieškojo nuotraukų, kurio padėtų rasti žudiką. Karts nuo karto siurbtelėdami arbatos jie stengėsi negirdėti, kas darosi kieme.
Galiausiai po ilgos pertraukos Sandra rado tą nuotrauką, kurios ieškojo maniakas:
- Pažiūrėk! - sušuko Sandra. - ar tai ne.. O Viešpatie! - jos širdis ėmė stipriau daužytis. - Juk tai Vinsas Klarkas!
Nors nuotrauka buvo šiek tiek išblukusi, buvo galima įžiūrėti Vinsą, kuris savo rankose laikė pistoletą. Tiesa, matėsi, kad nuotrauka buvo padaryta nepozuojant, o Vinsas dar bandė tą ginklą paslėpti sau už nugaros.

Treišė susiėmė už širdies ir viena ranka laikydamasi už durų staktos pravirko.
- Kere.. - suaimanavo moteris.. - Kas.. už ką? - ji klausė tikėdamasi, kad Kerė ką nors jai atsakys. Bergždžiai.
Tuomet ji susiprato, kad reikia kuo greičiau kviesti policiją. Ji iš kišenės išsitraukė mobilųjį ir surinko trumpąjį pagalbos numerį ir jau visai po akimirkos namas buvo atitvertas, kieme stovėjo gal šeši policijos automobiliai, žurnalistai ir smalsuoliai.
- Ponia Treiše. - vos tik išėjusią pro duris moterį apsupo bent dešimt žurnalistų. - Kas čia šiandien įvyko?
- Aš.. - ji kūkčiojo. - Aš padedu poniai Mein tvarkytis.. Kiekvieną dieną atvykstu čia 8 valandą ir ši diena buvo ne išimtis. - Jos akys prisipildė ašarų. - Pravėrus duris supratau, kad kažkas atsitiko ir tada… - ji užsidengė veidą rankomis.
- Praleiskit! - šaukė policijos pareigūnas, kuris bandė padėti Treišei prasibrauti iki greitosios automobilio.

* * *

Sandra jau dvi valandas tvarkė tą betvarkę savo kabinete. Ji stengėsi visus dokumentus sudėti į vietas, tačiau tai būtų užtrukę labai ilgai, o moteris tam visai neturėjo laiko. Kai viskas maždaug susidėjo į savo vietas, ji pastebėjo, kad trūksta mažiausiai dviejų bylų.
Sugrįšiu čia rytoj. - pagalvojo.
Ji jau buvo besirengianti paltą, kai suskambo mobilus telefonas.
- Klausau detektyve.
- Sandra, kur jūs esate? - jo balsas buvo kitoks nei visada, kupinas užuojautos.
- Aš savo kabinete.. -  ji iš kart pakeitė temą. - Ar kas atsitiko?
- Sandra, aš noriu paklausti ar jūs ką nors pasakojot poniai Kerei Mein? - Pito balsas virto oficialiu.
- Kerė? Ar jai kas atsitiko? - Sandros balse atsirado susirūpinimas.
Pitas neatsakė į šį klausimą, tik pakartojo savąjį.
- Na, aš jos prašiau senų nuotraukų, kuriose Darsė galėtų būti su kokiais nors vyrais arba kažkokių įrašų. - jos balsas vis labiau drebėjo, tarsi nujausdamas labai blogą naujieną. - Ar kas jai atsitiko?
Detektyvas nieko neatsakė, ir kai Sandra dar kartą pakartojo klausimą, jam neliko kitos išeities:
- Kerė Mein šiandien buvo rasta nužudyta savo pačios namuose. - Jis girdėjo kaip moteris pradėjo kūkčioti.
- Kere! Ne.. - jos akis užliejo ašaros.
- Man labai gaila.
Sandra net negirdėjo ką toliau kalbėjo Pitas, jos galvoje sukosi prisiminimai su Kere ir Whitney Houston daina..
So, goodbye. Please, don’t cry.
We both know I’m not what you, you need.
And I will always love you.
I will always love you.

* * *

Pitas sėdėjo visiškoje sumaištyje. Visi komisariate lakstė net nežinodami ko.
- Ponas Volšas? - duris pravėrė ūsuotas vyras.
- Taip.
- Marko advokatas, ponas Danielis Gambo.
- Sėskit. - Pitas mostelėjo. - Man tereikia, kad jūs pasirašytumėt vieną dokumentą. Markas paleidžiamas.
Danielio veide šmėstelėjo nuostaba:
- Ar tai blefas?
- Tai visiška tiesa, šiandien naktį ar vakar vakare buvo nužudyta viena moteris, o žudikas, aišku, ne Markas, nes jis visą naktį praleido čia.
- Na taip. - Danielius nusišypsojo ir prisitraukęs popieriaus lapą pasirašė, kad neturi jokių nusiskundimų. - Ačiū jums. - jis atsistojo ir pravėręs duris išnyko.
Pitas atsistojo ir ėmė vaikščioti išilgai kabineto.
- Markas mums atkrito. - svarstė Pitas pusbalsiu. - liko du: Stivas Daundė arba Vinsas Klarkas. - jis prisimerkė. - blogiausiai yra tai, kad nei prieš vieną neturim jokių įrodymų ir teismas neleis jų tiesiog suimti. - jis nusikeikė.
Duris pravėrė Makas:
- Detektyve, jums skambutis 6 linija. Skubus. - Pitas jau buvo beklausiąs ar prisistatė, kas skambino, tačiau Makas atsakė jam net nespėjus pradėti klausti. - Neprisistatė.
Pitas Volšas pakėlė telefono ragelį ir spustelėjęs 6 pradėjo pokalbį.
- Detektyvas Pitas Volšas. - stengėsi nutaisyti kuo oficialesnį ir rimtesnį balsą, tačiau tai jam nelabai pavyko.
- Smagu jus girdėti. - Vyriškas balsas buvo gana žemas, tačiau kupinas ironijos ir pašaipos. - Sakykite, ar jau radote mano uošvienę Kerę? - jis nusijuokė.
- Tu! Tu.. kalės… - Pitas trenkė kumščiu į stalą.
- Na baikit, kam tie komplimentai. - Jis nusijuokė ir staiga vyriškio balsas tapo visiškai kitoks, šaltas ir šiurpinantis. - Jeigu gerai pamenu tai buvo nužudyta ne tik Kerė, Nana ir Darsė, o ir dar dvi gražios merginos. Pamenat jas? - Jis vėl nusijuokė, tačiau čia pat surimtėjo, o Pitas nieko neklausė tik klausėsi. - Tai Luka Bros ir Greta Šterman. Dailios merginos. Labai gaila, kad savo dienas baigė taip ne dailiai. Nejaugi jums neįdomu kur jos dabar yra?
Pitas nieko neatsakė, o tai šiek tiek įsiutino Jį.
- Žinau, kad įdomu, tiesiog tylit, nes negalit nieko prieš mane padaryti! - Jis nusijuokė. - Šias gražuoles rasite savo pažįstamos kieme. - Jis akimirką alsavo į telefono ragelį. - Šią naktį nelabai turėjau ką veikti, aišku.. labai rizikavau, bet buvo verta. - Vyriškis ėmė sukti žodžius į vatą.
- Tai kur jos po velnių yra?! - Detektyvas nesuvaldė emocijų.
- Galvojau niekada to nepaklausit. - Jis nusijuokė. - Jos atgulė pas Sandra kieme. Pamenat tokią?
Jis dar kartą ironiškai nusijuokė ir tuomet pokalbis baigėsi.

* * *

Reikėjo praeiti kelioms valandoms, kol Sandra susidėliojo viską savo galvoje ir vėl grįžo į realybę.
- Ką gi, - ėmė svarstyti ji vis dar ašarotom akim. - Kerės nėra, bet tai tik įrodo, kad žudikas yra Markas. - ji nusišluostė ašaras. - Tas, kas drįso ją nužudyti ten buvo ir jis kažko ieškojo.. Ko?
Sandros mintyse vis dar tebeskambant šiai dainai protas vis šviesėjo ir ji nusprendė paskambinti dar kartą Pitui ir padėkoti už tai, kad jis rūpinasi ja.
Detektyvas atsiliepė po dviejų kvietimo signalų:
- Pitai? - pradėjo Sandra.
- Sandra. - be užuolankų pratęsė ją detektyvas. - po vienos blogos žinios, aš turiu tau pasakyti dar vieną, ne ką mažiau blogesne žinią.
Moteris suspaudė stipriai telefono ragelį ir nieko nesakė, o Pitas tęsė:
- Ką tik sulaukiau žudiko maniako skambučio, kuris pranešė, jog du kūnus Lukos ir Gretos jis paslėpė.
- Kur?
- Pas tave kieme. - jis palaukė kaip moteris reaguos, tačiau neišgirdęs jokių labai įtartinų garsų, nusprendė, kad gali tęsti. - Ar tu negalėtumei dabar pat grįžti namo? Aš jau pakeliui.
- Tuojau būsiu. - Jos balsas buvo duslus.

* * *

Privažiavęs Sandros namą jis apsidairė. Senos statybos namas. Už namo moteris turėjo šiokį tokį sodą ir mažą darželį. Jo žvilgsnis užkliuvo už vieno medžio. Tiksliau ne už medžio, o už kauburėlio prie jo. Išsiėmęs iš automobilio bagažinės kastuvą jis ėmė kasti. Ir vos nukasęs porą centimetrų jis išvydo vienos iš merginų galvą.
Per raciją sukomandavo Makui, kuo greičiau siųsti tyrėjus ir policijos pastiprinimą.

- Kvėpuok laisvai, kol gali.
- Kodėl taip sakai?
- Manau, kad greitu metu apmokestins ir orą.

Yra geras interneto pakaitalas. Išeini į lauką - o ten močiutės ant suoliuko ir įvertins tave, ir pakomentuos, ir statusą iš paskos numes.

‎- Kaip išversti iš anglų „I don’t know“?
- „Aš nežinau“.
- Blemba, ir niekas nežino!!!

Yra gražios merginos ir yra jų draugės.

Sūnus atvedė tris merginas namo. Rodo jas motinai ir klausia:
- O dabar atspėk, kurią iš trijų aš vesiu.
- Štai tą, iš kairės.
- Kaip tu atspėjai???
- Ji nespėjo dar užeit, kaip pradėjo mane nervinti.

Tu tokia juokinga, kai pas tave baigiasi deguonis.

Pasaulyje pilna svetimų nervų. Kam gi gadinti savo?

Labai jau dažnai žmona pradėjo gauti žinutes iš Tele2.. Aš ir nebūčiau atkreipęs dėmesio, jeigu pats nebūčiau užvadinęs savo meilužės OMNITEL…

Jie sako, kad labai daug žmonių miršta nuo alkoholio… Bet jie net nenutuokia, kiek žmonių dėl jo gimsta.

Vakar degė seimo pastatas. Žmonės gelbėjo kuo galėjo – malkom, anglimis, benzinu.

Yra žmonių, kurie amžinai viskuo nepatenkinti. Juos paprastai vadina vienu žodžiu – moterys.

Kartais parduotuvėje eini pro kasas be prekių ir su tuščiom rankom, o galvoje sukasi mintys: „Elkis natūraliai, tu nieko nepavogei..“.

Baisiausia autobuse – tai ne kontrolieriai, ir ne alkašai, ir ne bomžai, o dvi penktokų klasės po cirko.

Kas paskutinis skrisite iš šios šalies, nepamirškite išjungti oro uoste šviesą!

- Tėti, o kur jūs su mama susipažinote? Tikiuosi ne kokiam one.lt…
- Ne, facebook’e.
- O, kaip romantiška!

Ryte lovoje: atsibundi, žiūri į laikrodį - 5:23. Penkioms minutėms užsimerki, pažiūri – 8:55.
Mokykloje: žiūri į laikrodį - 9:30. Penkioms minutėms užsimerki, po to pažiūri – 9:30…

Kalbasi dvi blondinės:
- Ona, aš iš tinklapio parsisiunčiau failą, kaip man jį atgal į tinklapį įkrauti, jeigu jis man daugiau nebereikalingas?
- Na ir kvaila gi tu. Per tokias durnes, kaip tu, tinklapiuose greitai visai failų nebeliks.

- Tėti, mama, mes su Ona nusprendėme susituokti.
- O kur gyvensite?
- Ona – emo. Ji išvis nenori gyventi.

Kartais zadintuvas padeda atsibusti, bet dazniausiai tiesiog trukdo miegot.

- Gaila. - jis nusijuokė. - tu būtumei visai nieko uošvienė. - jis nusispjovė. - Pati kalta. Kaltink tik save dėl to, koks likimas tave ištiko. - Jis nusijuokė ir perlipo suglebusią moterį.
Namai buvo gana erdvūs, tačiau jis čia atvažiavo ne jo apžiūrinėti. Įėjęs į svečių kambarį iškart pamatė ant žemės nukritusį albumą.
- Darsė.. - jis vertė lapą po lapo. - Pameni šią vietą? - Jis pirštu perbraukė per nuotrauką. - Čia mes susipažinome.
Jis taip vertė lapas po lapo, kai galiausiai suprato, kad tos nuotraukos čia nėra. Tuomet išpurtė kitus albumus ir viską, ką Kerė žiūrinėjo prieš susitinkat su juo. Tos nuotraukos nebuvo.
- Tai kur ji? - šaukė jis. - Kur ta nuotrauka?!!
Jam bevaikštant po kambarį suskambo telefonas. Sekundei jis pasimetė, tačiau vėliau įsijungė atsakiklis ir po kambarį pasklido Sandros balsas:
- Turbūt jau miegat. - ji pradėjo. - Ačiū labai už tuos Darsės albumus, jei jūs nieko prieš, norėčiau ryt pas jus užsukt.

* * *

Sekmadienis.

Visą naktį Sandrą kamavo košmarai. Kažkokios žemės, kažkokie žmonės. Klyksmas, kūnai. Visas šis košmaras periodiškai kartodavosi, kai tik ji užmigdavo.
Laikrodis ant spintelės prie lovos rodė 5:46. Nusprendusi, kad daugiau jai nepavyks užmigti, moteris apsigobė chalatu ir nušlepsėjo į virtuvę. Užsikaitusi kavos ji žiūrėjo pro langą į kiemą, kuris vis labiau iš rudens virto į žiemą.
Suskambo telefonas. Įkyriai ir taip garsiai, kad atrodė, jog namuose nėra nei vieno baldo:
- Klausau. - užsimiegojusi balsu tarė Sandra.
- O Sandra! Tikėjausi, kad dar miegosit. - pasigirdo žvalus vyriškio balsas.
- Na taip, bet aš jau nemiegu. - jos balsas buvo pavergęs ir ji net nesistengė apsimetinėti linksma. - kai niekas telefono ragelyje daugiau nieko neklausė ji pati paklausė. - Kas čia skambina? - uždavė tiesmukišką klausimą moteris.
- Kol kas nesvarbu. - Jis nusijuokė. - Patarčiau apsilankyti savo kontoroje, seniai nebuvai. - stojo trumpa tyla. - Ir veliau pranešk ar nieko nepasigedai.
Jis nusijuokė ir padėjo telefono ragelį.

* * *

Policijoje nuo pat ryto virė darbas. Detektyvas Pitas dabar atrodė kaip nemiegojęs mažų mažiausiai savaitę. Po akimis pamėlę ratilai, akys stačios nuo kavos, nesiskutęs jis priminė tą, kuris kuičiasi po konteinerius netoli komisariato.
Jis vis žiūrinėjo byloje sukauptą informaciją ir, atrodo, pats ėmė suprasti, kad prieš Marką jis neturi jokių tiesioginių įrodymų, todėl sukomandavo kažkokiam naujokui jį tuoj pat atvesti į jo kabinetą.
- Deja, reikia pripažint, kad kuo toliau… - jis ėmė svarstyti garsiai ir nužingsniavo užsikaisti dar vieną puodelį kavos. - tuo labiau Markas man primena tik paprastą, pakištą žmogų. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, geriau žvirblis rankoje, nei briedis…
Prasivėrė duris, naujokas įvedė Marką, o Pitas savo ruožtu mostelėjo jam atsisėsti prieš jį. Markas tai ir padarė, tačiau nieko pirmas neklausė ir nepuolė teisintis, galiausiai Pitas paklausė:
- Mes galime teigti, kad jūs bėgote nuo policijos, o jeigu bėgate nuo policijos, vadinasi… - jis šyptelėjo. - esate kaltas.
- Aš atsisakau kalbėti iki tol, kol atvyks mano advokatas. - oficialiu balsu pareiškė Markas.
- O! Tu net turi pinigų nusisamdyti advokatui! - Pito balsas virto sarkastišku. - Klausyk, kur paslėpei visas tas žavias merginas?
Markas nieko neatsakė.
- Su tavim kalbu! - Detektyvas trenkė kumščiu į stalą. - Aš tau noriu padėt, o tu man atkiši savo… - suspragsėjo arbatinis ir Pitas suprato, kad užvirė vanduo.
- Aš juk sakiau, kad esu visiškai nekaltas, o tas skambutis… Na, tikriausiai kažkas bando mane pakišti. -
Pitas tik ironiškai nužvelgė Marko veidą ir paragino jį tęsti. - nuo policijos bėgau tik todėl, kad kaip ir minėjau Sandrai, man kartais atsitinka taip… - jis įkvėpė oro. - kad kartais pamirštu ką aš veikiau pastarąsias pora ar daugiau valandų. - Pitas vėl ironiškai nužvelgė Marką. - na, tos kelios valandos tiesiog išsitrina iš mano gyvenimo.
Pitas pamaišė kavą.
- Ir dėl to tu bėgai nuo policijos?
Markas linktelėjo.
- Ar Sandra turi kokius dokumentus apie tavo apsilankymus pas ją ir tau konstatuotą ligą?
- Manau, kad taip.
- O kaip paaiškinti tą anonimišką skambutį? - Pitas pasikrapštė neskustą barzdą.
Markas patraukė pečiais, taip leisdamas suprasti, kad tikrai nenutuokia. Pitas pakėlė laidinį telefoną ir paspaudęs 4 sukomandavo išknisti kuo daugiau duomenų apie asmenį, kuris anonimiškai skambino dėl Marko prisipažinimo.
- Jei tu iš tikrųjų nemeluoji, tada… - jis gurkštelėjo kavos. - mes suėmėme ne tą žmogų.

* * *

Sandra buvo ką tik užlipusi iki savo kabineto, kai suskambo mobilusis. Ekrane pasirodė Pito vardas:
- Detektyve, aš jums perskambinsiu už poros minučių.
Vos tik atrakinus duris, stipriau suspaudė durų rankeną. Kabinetas buvo sujauktas, dokumentai išvartyti. Kompiuteris buvo kažkuo apipiltas.
- O Dieve.. - ji sudejavo ir išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Pitai? Taip… aš klausau.
- Sandra? Ar kas atsitiko? Jūsų balsas skamba taip, lyg ką tik būtumėt pamačiusi monstrą.
- Ne.. tai yra taip… -  ji svarstė ar apie tai pasakoti detektyvui. - kažkas įsilaužė į mano kabinetą. Šiandien ryte gavau skambutį, kad esą turėjau kažko pasigesti, bet čia neį.. - ji ėmė kūkčioti. - čia neįmanoma nieko rasti.
- Aš tuojau liepsiu, kad kas nors pas jus atvažiuotų, panele Mein. - jis buvo iš tų vyrų, už kurių galėtum pasislėpti ir nebijot nieko.
- Aš pati kaip nors… Ačiū. - atsakė Sandra ir buvo beišjungianti telefoną.
- Palaukit. - įsiterpė Pitas. - norėjau paklausti, ar tikrai Markas serga liga, kuria sergantis žmonės kartais pamiršta kažkokius gyvenimo tarpsnius?
Sandra teatsakė taip, o Pitas tuomet dar perklausė ar ši neturi tai paliudijančio dokumento:
- Jei man pavyks čia ką nors rasti, aš būtinai jį jums atvešiu. - Ji viena ranka ėmė rinkti popierius. - Ir turite pagaliau patikėti manimi, kad Markas yra nekaltas.

* * *

Kaip ir kiekvieną dieną, taip ir sekmadienį, į Kerės Mein namus lygiai 8 valandą pasibeldė jos padejėja Treišė, kuri atlikdavo juodžiausius darbus už ją, nes Kerė jau buvo peržengusi 70 metų ir kai kuriuos darbus atlikti nebuvo labai lengva. Nesulaukus jokio atsakymo, Treišė stumtelėjo duris ir jos nuostabai jos atsivėrė.
- Kerė? Čia aš Treišė.
Name buvo visiška tyla, ir akimirką jai pasirodė, kad Kerės namie nėra. Taip ir buvo. Jos jau nebuvo ir niekada nebebus.
Pravėrus vonios duris ji sustingo it įbesta į žemę, iš apačios į ją žvelgė ledinės Kerės akis.

- Kas atsitiko? - Stivo balsas buvo abejingai šaltas.
- Manęs ieško policija. - Marko balsas virpėjo. Įkvėpęs jis tęsė. - Supranti, kažkas pranešė, kad aš nužudžiau Luką Bros, o jei nužudžiau ją, tai ir visas kitas likusias. Supranti?! - jis nervingai minkė išnuomoto automobilio vairą ir spustelėjo akceleratorių.
- Ir tu manai, kad man turėtų rūpėti? - tokiu šaltu ir abejingu balsu perklausė Stivas.
- Juk… - jo balsas ėmė virpėti… - Stivai, juk mes beveik broliai. Juk mes užaugom kartu!
- Tas ir yra, kad beveik…
Pokalbis nutrūko ir Stivas toliau pasileido į televiziją.

* * *

Sandra kurį laiką sėdėjo nejudėdama, rankose stipriai spausdama nuotrauką. Vėliau tarsi ištikta priepuolio pašoko ir surinko Pito numerį:
- Detektyve, atsiprašau, kad skambinu taip vėlai. - jos balsas virpėjo ir Pitas iš karto suprato, kad kažkas ne taip.
- Kas nutiko Sandra?
- Aš visai neseniai grįžau iš susitikimo su sena pažįstama. - moteris nusprendė, kad kol kas geriau detektyvams nežinoti, kad ji rimtai domisi šia byla. - ir grįžusi namo prie durų radau raudoną voką su savo vardu. - Ji įkvėpė. - Ir atplėšus jame radau savo nuotrauką su komentaru “Įdomu, ką gi tu dabar veiki?”… - ji palūžo, nežymiai ėmė kūkčioti.
Kurį laiką niekas neatsakė ir akimirką moteris pagalvojo, kad detektyvas jau padėjo telefono ragelį, tačiau tada išgirdo:
- Nusiraminkit, panele Mein. Mes tuoj pat atvyksime pas jus, stenkitės labai nečiupinėti to voko, tuomet galbūt dar mums pavykti kokių nors jo pirštų antspaudų.
Jis tylėjo, bet labai norėjo papasakoti apie Marką. Moteris tai suprato ir vis dar virpančiu balsu paklausė:
- Ar kas atsitiko?
- Dar tiksliai nežinau. - jis pasikrapštė kaktą. - Manau, kad taip. Manau, kad jums gresia rimtas pavojus…
Pasigirdo beldimas į duris.
- Detektyve, palaukit minutę, kažkas beldžiasi į duris.
- Neatidaryk jų! - šaukė Pitas į ragelį, kurį moteris buvo palikusi ant sofos.

* * *

Jis sėdėjo pasirėmęs galvą ir svarstė ar tik ponia Kerė Mein neturi jokių nuotraukų ar įrašų, kurie liudytų prieš jį.
- Aš puikiausiai pamenu, - garsiai pradėjo svarstyti jis. - Kai kartu su Darse ir kitais asmenimis mes buvome išvykoje. - Vyriškis ėmė vaikščioti ratais aplink kambarį. - Puikiausiai prisimenu, kad tuomet Darsė mane ir atstūmė. Aš rimtai supykau. - Jo delnai susispaudė į kumščius. - Ir tuomet aš ją nužudžiau. - Jis nusijuokė. Keista, tačiau visi tiek priliuobė, kad niekas jos net nepasigedo, o kai pasigedo - visi galvojo, kad tiesiog pasiklydo. - Jis ėmė juoktis maniakišku juoku, tačiau čia pat sustojo ir jo veidas vėl tapo ledinis. - Ir aš neesu tikras ar Kerė. - jo veidas susiraukė. - ar ji neturi jokių nuotraukų.
Jis vaikščiojo išilgai kambario ir svarstė:
- Puikiausiai prisimenu, kai man betraukiant ginklą. Darsė mane nufotografavo, tuomet turėjau sumautai meluoti, kad jis yra šiandienos pramogų dalis. - Jis nusijuokė. Riebiai, ironiškai ir klastingai. - Ir ta nuotrauka gali būti tik pas vieną žmogų.
Jis sustojo vidurį kambario ir tarsi triumfuodamas iškėlė galvą į viršų ir užsimerkė:
- Negaliu taip rizikuoti.

* * *

Kerė Mein, Sandros mama, dabar sėdėjo ant minkšto, oda išmuštu, fotelio ir dar kartą peržiūrinėjo visus įrašus, kurie galėtų padėti rasti kokių nors žudiko pėdsakų. Nuotraukų albumai, kuriose Pitas, Markas ir Vinsas kartu arba atskirai. Kitas albumas buvo Sandros, nebuvo labai daug nuotraukų, nes ji nuo pat vaikystės ne itin mėgo fotografuotis. Paskutinis ir storiausias albumas buvo Darsės:
- O mano Darsyte… - moters akyse kaupėsi ašaros. - Kas tau tai padarė?
Už lango lijo. Naktis, rodėsi, bus labai audringa. Dangus maišėsi su žemėmis. Ji žvilgtelėjo pro langą ir pamatė kaip užgeso kažkokios mašinos priekinės lempos.
- Kažkas per tokį orą turi dirbti, arba atostogauti… - papurtė galvą moteris ir toliau ėmė vartyti Darsės albumą.
Pusę nuotraukų ji jau buvo atidavusi Sandrai, o šios likusios, buvo labiausiai asmeniškos ir Darsė nelabai norėtų, kad jas kas nors matytų. Nuotraukų dažai buvo nusilupę ir sunkiai galėjai įžvelgti net kontūrus.
- Darse mano Darse… - pakartojo moteris… - jei tik žinočiau kas tau tai padarė…
Staiga ji net sudrebėjo, per kūną perėjo šaltis.

* * *

Sandra net nepažiūrėjus pro akutę pravėrė duris ir net krūptelėjo… prieš ją stovėjo Markas.
- Ka… Kaip tu čia? - ji šyptelėjo. - Užeik! Man Pitas pranešė, kad tu esi pas tetą ir jie kaip akis išdygę nulėkė tavęs ten ieškoti.
- Dėl to ir atėjau pas tave Sandra. - jo balsas buvo visiškai palūžęs.
Įėjęs į vidų jis nusikabino peršlapusį paltą, nusiavė batus ir nusekė paskui Sandrą į svečių kambarį ir Sandrai mostelėjus jis klestelėjo į fotelį.
- Kurį laiką buvau apsistojęs pas tetą. - pradėjo pasakoti Markas, o Sandra tiesiog klausėsi. - Tačiau prieš dieną per televiziją išgirdau, kad esu pagrindinis įtariamasis toje prakeiktoje byloje. - jo kaktą išmušė prakaito lašai. - Manau man neliko nieko kito kaip bėgti, o bėgti galėjau tik pas tave, nes pati supranti…
Sandra linktelėjo galvą ir supratusi, kad jis jau baigė, paklausė:
- O kodėl tu bėgi nuo policijos? - Sandros akyse šmėstelėjo nepatiklumas ir Markas, regis, tai pastebėjo.
- Aš jau jums sakiau, kai dar buvau pas jus kontoroje - aš kartais pamirštu ką aš darau. Žinau, tai skamba labai juokingai, tačiau taip yra. Kartais atsitinka taip, kad kažką beveikiant man tiesiog išsitrina dvi valandos ar daugiau iš gyvenimo… - jis įkvėpė. - ir aš supratau, kad policija tuo tikrai nepatikės. Jiems tai pasirodys mažų mažiausiai įtartina.
Moteris linktelėjo galvą tarsi pritardama šiems Marko žodžiams.
- Detektyvai sulaukė anonimiško skambučio… - pradėjo Sandra.
- Kuris pasakė, kad aš prisipažinau nužudęs Luką Bros. - pratęsė Markas. - Tai absurdas!
Pasigirdo beldimas į duris ir net nesilaukus, kol jas kas nors atidarys, detektyvai patys jas atsidarė:
- Policija! Markai Gamberi, jūs esate įtariamas trijų moterų nužudymu, todėl man nelieka nieko kito, kaip tik jus suimti.
Makas išsitraukė antrankius, kurie net sužvilgo prieš lempą.

* * *

- Tikriausiai vėjas atidarė langus. - stodamasi nuo krėslo, kalbėjo Kerė. - Jau seniai prašiau, kad ateitų man kas nors ir juos užkaltų, nes vis tiek aš jų nenaudoju.
Kerė spustelėjo virtuvės šviesos jungiklį - langas uždarytas. Miegamojo - uždarytas. Šaltis sklido iš vonios kambario. Vos spustelėjusi šviesos jungiklį ji sustingo. Prieš ją stovėjo kaukėtas vyras ir nors buvo su kauke ji galėjo įsižiūrėti į jo šaltas akis.
- Tu! - ėmė šaukti moteris. - Tu! Tai tu nužudei Darse ir visas kitas!
Moteris ėmė trauktis atgal, nes vyriškis artėjo prie jos.
- Tu! Tau niekada niekas neatleis! Jei nori sužinoti, - ji rėkė. - tai aš liepiau Darsei nesusitikinėti su tavimi. Aš jaučiau, kad tu esi paskutinis niekšas…
Šis žodis sustingo moters gerklėje. Jis iš įsiūčio prišoko prie Kerės ir plikomis rankomis ėmė ją smaugti, kol galiausiai jos akys tapo ledinės.
- Nebijok manęs, Kere.

Visą kelią atgal Sandra gailėjosi, kad nusprendė apsisukti ir grįžti.
- O ko aš galėjau tikėtis? - klausė pati savęs. - Tikėjausi, kad išlys Greta ir pasakys: “Labas, man viskas gerai”. - ji pati net ėmė kvatotis. - tačiau ką ten veikė Vinsas? - šis klausimas jai visą kelią nedavė ramybės.
Automobilis riedėjo tyliai nebejudriomis miesto gatvėmis. Vos išvažiavus iš miestelio paskambino Pitas:
- Sandra? Ar jūs namuose? - jo balsas buvo šiek tiek ironiškas ir persisunkęs nuovargio.
- Beveik. - teatsakė moteris.
Detektyvas ruošėsi kažko klausti, tačiau Sandros klausimas aplenkė jo:
- Ar kas nors paaiškėjo? - smalsiu balsu paklausė ji.
Pitas kurį laiką svarstė, o vėliau atsakė tai, ko Sandra tikėjosi mažiausiai:
- Pagrindinis įtariamasis byloje yra laikomas Markas Gamberis. Jūs jau man minėjote, kad nelabai tikite tuo, kad jis galėjo nužudyti tas moteris, tačiau tokia ta tiesa. - Detektyvas kurį laiką laukė, tikėdamasis, kad moteris ims prieštarauti ar bent jau kažką pasakys.
Sandra ėmė purtyti galvą:
- Patikėkit manim, jūs domitės ne tuo žmogumi. Aš prisiekiu. - jos balse girdėjosi susijaudinimas. - Na gerai, - ji įkvėpė. - Jeigu yra taip, kaip jūs sakot, tuomet kaip sužinojot, kad na… Markas.. - jai net nesivertė liežuvis pasakyt to žodžio.
Tuomet detektyvas papasakojo visą istoriją, o Sandra kartkartėm tik numykdavo. Kai jis baigė Sandra paklausė:
- O tai kur jis yra dabar?
- Jo kaimynė pranešė, kad jis planuoja vykti pas tetą, todėl mes dabar vykstame pas ją.
- Puiku! - jos balsas buvo dirbtinai malonus. - Vėliau man paskambinkit, kad ir koks paros laikas tai būtų.
Ji spustelėjo pokalbio baigimo mygtuką.
- Markas, - svarstė garsiai pati sau. - Markas ne tas žmogus, kuris galėtų nužudyti niekuo kaltas moteris.. Ar galėtų?

* * *

Stivas Daundė sėdėjo svetainės kambary, lėtai gurkšnojo kavą ir sau pusbalsiu peržvelginėjo šios dienos naujienas:
- Kyla akcijų kainos… neįdomu. - pervertė puslapį, radijas transliavo Nayer feat. Pitbull dainą Suave ir jis į ritmą judino kūną. - Premjeras pasirašė kažkokią sutartį.. neįdomu.  vėl pervertė puslapį.
Trečiame puslapyje puikavosi straipsnis apie dingusią Gretą Šterman ir kitas, taip pat dingusias, jaunas moteris. Stivas pradėjo skaityti:
Greta Šterman - dar viena žudiko maniako auka?
Greta Šterman iš pažiūros niekuo nesiskirianti nuo kitų merginų, tačiau žudikui ji buvo išskirtinė. Visą laiką dirbusi panelės Mein sekretorė, Greta neturėjo nei daug pinigų, nei gražaus buto. Jos draugai pasakoja, kad moteris buvo labai tvarkinga, linksma, darbšti ir bendraujanti. Taip pat jie atskleidžia, kad Greta mėgo susitikti su nepažįstamais žmonėmis. Gal būt tai ir tapo jos dingimo priežastis? Policija atsisako komentuoti situaciją, tačiau patikina, kad Greta gali būti gyva ir prašo visų žmonių, kurie ją matė, skambinti trumpuoju pagalbos numeriu.
Toliau straipsnyje buvo ieškoma ryšio tarp Gretos ir kitų trijų aukų. Suskambo telefonas ir Stivas net krūptelėjo:
- Klausau. - ekrane pasirodė nežinomas numeris.
- Stivas? - balsas buvo vyriškas, storas ir labai ramus.
- Taip.
- Čia Markas. Turiu problemą.

* * *

Kai Sandra pastatė automobilį prie namo, viską aplink gaubė tamsa. Vos keliose vietose švietė langai gyvenamuosiuose languose. Kai moteris pravėrė automobilio duris, vėjas tiesiog drėbė visą savo jėga jai į veidą. Nubraukus plaukų sruoga, kuri užkrito ant akių, ji užrakino automobilį ir nužingsniavo durų link. Atrakinus duris spustelėjo šviesos jungiklį ir namas tapo šviesus it kalėdinė eglė. Žengusi žingsnį ji pajuto, kad užlipo ant kažko čežančio. Pažiūrėjus žemyn ji pamatė raudona voką ant kurio puikavosi jos vardas. Širdis ėmė smarkiau daužytis, per kūną nuslinko keli šalto prakaito lašai. Paėmus laišką ji užvėrė ir užrakino duris. Numetusi rankinę ant sofos, pati susmego ant odinio fotelio. Užsimerkė ir meldėsi, kad tai nebūtų tai, ko ji bijojo.
Praplėšus voką ji pamatė nuotraukos kamputį ir drebančiomis rankomis ją ištraukė ir sustingo. Kvėpuoti pasidarė sunku ir minutę ji net pagalvojo, kad nualpo. Nuotrauka buvo daryta šiandien restorane. Prie staliuko sėdėjo Olivija ir Sandra. Po nuotrauka puikavosi komentaras: “Įdomu, ką gi tu dabar veiki?”.

* * *

Du policijos ekipažai skubėjo į klonio gatvę 16, kur gyveno Marko teta Elzė Franker. Šis vardas Pitui labai priminė jo žmoną Elę, todėl norom nenorom keletą minučių jis galvojo apie ją.
- Mes jau beveik vietoje. - oficialiu tonu konstatavo Makas.
Detektyvas linktelėjo galva ir su kartėliu pagalvojo, kad jau beveik savaitę, kai jis namuose yra svečias.
Automobilis cypdamas sustojo. Pitas su Maku važiavo antri, todėl vos sustojus jie pamatė, kaip iš pirmojo automobilio iššoko trys pareigūnai.
- Apsupt namą! - sukomandavo Pitas vos išlipęs iš automobilio.
Pirmame namo aukšte degė šviesa, todėl kažkas jame tikrai bus. - pagalvojo Makas. Su pagrindiniu detektyvu priėjęs prie durų, jis paspaudė skambutį ir po kelių akimirkų tarpdury išdygo chalatu apsigaubusi moteris:
- Ka.. Kas atsitiko? - moteris buvo visiškai apstulbusi.
- Detektyvas Pitas Volšas ir Makas Bameris. - prisistatė detektyvai ir ištiesė pažymėjimus.
Moteris nieko neatsakė tik mostelėjo, kad šie du užeitų į vidų.
- Ponia Franker. - kreipėsi Pitas, dairydamasis po namus, kurie, atrodo, buvo statyti prieš 100 metų. - Mes norėtume paklausti apie Marką Gamberį?
Jos akys susiraukė, ėmė trūkčiot pirštas:
- Ar kas atsitiko? - pasiteiravo ji drebančiu balsu.
- Manome, kad taip. - pradėjo Makas.
- Jis yra pagrindinis įtariamasis žudiko maniako byloje. - pratęsė Mako mintį Pitas. - todėl dar kartą klausiame ar jūs jį matėte pastarosiomis dienomis?
- Ne.. tai yra taip. - ji ėmė painiotis, ir sukioti pirštus.
- Tai taip ar ne?
- Taip. - ji kiek nusiramino. - Markas buvo pas mane ir visai neseniai išvyko. Jis minėjo, kad policija gali jo ieškoti, tačiau nepaaiškino kodėl.
Pitas rūsčiu žvilgsniu svėrė kiekvieną Elzės žodį, kai jos akyse pasirodė ašaros, jis suprato, kad ji nemeluoja:
- Nusiraminkit, ponia. - Pito balsas tapo malonesnis, tačiau toks pats dirbtinis. - gal jis minėjo, kur planuoja vykti?
Moteris nustojo kūkčioti ir kurį laiką bandė prisiminti. Makas dairėsi po namą. Seni baldai, senas, pro miglą rėkiantis televizorius. Iš virtuvės sklido senos žuvies kvapas. Jai tikrai reikia žmogaus, kuris padėtų tvarkytis šiuose namuose.
- Tai kaip? - perklausė Pitas. - Ar jis minėjo, kur planuoja vykti?
- Taip. - linktelėjo moteris. - Išvažiuodamas jis pasakė, kad pareigūnai jo vistiek nesupras, todėl kurį laiką apsistos pas Sandrą.

- Klausau. - pakartojo Pitas, kai ragelyje niekas neatsakė po pirmo pasisveikinimo.
- Ak taip, atsiprašau. - pasigirdo kimus vyriškas balsas.
- Man pranešė, kad jūs turite policijai naudingos informacijos?
Kurį laiką jis tylėjo, ragelyje girdėjosi kažkokie spragsėjimai, vėliau tarsi niekur nieko jis pradėjo pasakot:
- Aš nežinau ar tai bus naudinga informacija. - nesulaukęs jokio padrąsinimo jis tęsė. - vakar buvau kavinėje “Le fore’s” ir visai atsitiktinai nugirdau Marką Gamberį, kuris sėdėjo su kažkokiu vyriškiu šnekantis. Jis jam pasakė, kad gailisi to, ką padarė Lukai Bros.

* * *

Rudeniniai lapai šoko lėtą tango, kai atsisveikinus su Olivija, Sandra vėl užkūrė savo automobilį:
- Jei reikės kokios pagalbos - skambink, padėsiu kuo galėsiu. - draugišku balsu pasakė Olivija.
- Ačiū tau už viską! Tu padėjai man daugiau negu gali išsivaizduoti.
Olivija šyptelėjo ir Sandra paspaudė automobilio akceleratorių.
Radijas grojo svaigią Avril Lavigne dainą Because of you. Važiuodama Sandra apsvarstė labai daug esminių dalykų, bandė susidėti visus taškus ant i. Ir kai jau prieidavo prie išvados atsimušdavo į akligatvį.
- Po velnių! - nusikeikė ji pati sau. - Kodėl viskas taip painu?! - ėmė rėkti ji, vėliau kiek apsiraminus svarstė toliau. - Nemanau, kad Markas gali būti žmogžudys, nes jis neatitinka žudiko portreto. Lieka Vinsas ir Stivas. Stivas - iš pažiūros taip pat nepanašus į žudiką, o apie Vinsą ji beveik nieko nežino. Ji žino tai, kad visus šiuos vyrus kažkas sieja, nes jie turi bendrų nuotraukų. Arba bent jau sėjo.
Staiga galvą persmelkė tas šiandien girdėtas klyksmas. Tas balsas… Tas klyksmas? Ji spustelėjo stabdžius taip, kad vos nekliudė iš priekio atvažiuojančio automobilio, staigiai ji apsuko ir pasileido keliu atgal. Laikydama vairą viena ranka ji svarstė paskambinti Olivijai, tačiau tai būtų kvaila - pagalvojo. Kažkokie nepatikrinti sapaliojimai.
Automobilis skriejo greitai ir Sandra buvo beveik įsitikinus, kad tas balsas, kurį ji girdėjo buvo ne bet ko, o jos sekretorės… Gretos.

* * *

Pitas sukomandavo Makui užkurti mašiną ir po kelių sekundžių, detektyvas jau pasakojo ką nugirdo iš neprisistačiusio pašnekovo:
- Manau, kad tai gali būti tikra, nes Markas mėgsta pakalbėti. - Ramiu balsu atsakė Makas. - visai kaip ir tėvas. Anas taip pat nelabai valdė liežuvį.
Pitas stengėsi nepastebėti šios jo padėjėjo pastabos ir garsiai svarstė toliau:
- Jei tai tiesa, tai Markas yra tas žmogus, kurio mes ilgai ieškojome. Jeigu jis gailisi dėl to ką padarė Lukai.. vadinasi yra galimybė, kad jis gailisi ir dėl to, ką padarė kitoms jaunoms moterims.
Makas linktelėjo galva, o Pitas daugiau nieko ir nebesakė, tiesiog žiūrėjo į vakarėjantį miestą pro langą ir laukė kol pagaliau sučiups Marką.

* * *

Sandra pasistatė automobilį kiek toliau nuo namo, kad nekiltų įtarimas žmonėms. Išlipus iš jo, suprato, kad žiema jau pradeda rodyti savo tikrąjį veidą. Oras vis žvarbėjo: vėjas plėšė nuo medžių spalvotus lapus, lijo, dangus buvo apsiniaukęs. Sparčiu žingsniu ji nuėjo iki 6 namo 43 sankryžoje ir laukė. Name buvo tamsu, tačiau jautėsi, kad juose kažkas yra, arba visai neseniai buvo. Ji išsitraukė mobilų telefoną ir ėmė rinkti detektyvo Pito numerį, kai pajuto ranką ant peties. Kūnu nuėjo drebulys, ji pajuto, kad širdis daužosi kaip išprotėjus. Lėtai atsisukus prieš save pamatė gražiai nuaugusį vyriškį:
- Sandra? - jis buvo aiškiai nustebęs ir pasimetęs. - Kokia maloni staigmena!
Jis išspaudė kiek įmanoma dirbtinę šypseną, o moteris stengėsi įsižiūrėti į veidą ir prisiminti kur jis jai matytas. Vyriškis kiek luktelėjęs suprato, kad ji jo neatsimena:
- Vinsas Klarkas. - Jis šyptelėjo.
Tuomet Sandra atsikvošėjo ir prisiminė, kad tai tas pats, nužudytosios Lukos Bros padėjėjas. Ji šyptelėjo.
- Ką čia veikiate tokiu paros metu? - smalsiai paklausė Vinsas ir nepatikliai nužiūrėjo psichologę.
- Na.. aš… - pradėjo rinkti žodžius moteris. - Aš jūsų to paties norėčiau paklausti. - ji nusijuokė.
- Manęs paprašė prižiūrėti šį sodą, kol šeimininkai yra išvykę. - stojo trumpa tylą. - o jūs, manau, čia esate ne vietinė ir čia atėjot nepasivaikščiot? - jo balso tonas pasikeitė, tapo įžūlesnis.
- Na.. aš tiesiog buvau pas draugę ir…
- Jūs man atrodote įtartinai, panele Mein. - jo veidas tapo šaltas. - Ko jums reikia?
Sandra kiek atsitraukė nuo jo:
- Aš dieną čia girdėjau klyksmą ir jis man pasirodė labai pažįstamas. Ar jūs jo negirdėjot? - moteris suprato, kad tai labai tiesmukiškas klausimas, tačiau nebežinojo kaip suktis iš padėties ir kaltino save, kad čia atvažiavo.
- Klyksmą? Jūs kažką supainiojote. - jis nusikvatojo. -  Manau nuo noro ištirti tą bylą jums pasisuko smegenys, panele. - tarė jis ir ėmė artėti prie Sandros. Jo balsas buvo šiurpus, kūnas pasidarė tarsi maniako.
Sandros kūnas sustingo, ji jautė kaip pradėjo visa drebėti.
- Mano automobilis ten. - parodė ji pirštu. - aš jau eisiu.
Vinsas maniakiškai nusišypsojo ir įdėmiai ją nusekė, vėliau išsitraukęs mobilų telefoną surinko kažkokį numerį.

* * *

Abu detektyvai bandė patekti pas Marką bergždžiai, tik sukėlė papildomą triukšmą. Išlindusi Marko kaimynė ponia Šei paaiškino, kad jis išvyko pas savo tetą, tačiau nenurodė adreso.
- Mums velnioniškai sekasi! - mestelėjo ironišką repliką Makas.
- Paskambink į kontorą, liepk sužinoti, kur gyvena to Marko teta. - jis įkvėpė. - tai, kad jis pabėgo, tik įrodo, kad jis yra kaltas.
Makas nieko neatsakė, tik išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko Karolinos numerį.

* * *

- Dar ne tavo laikas, Sandra. - jis nusikvatojo. - aš laukiau tiek ilgai ir turiu pripažinti, kad liko visai nebe daug, kol mes susitiksime. Tu, kaip ir Greta mūvėsi dailiais šokio bateliais ir šoksi kartu su manimi, o vėliau… - jis maniakiškai nusijuokė.
- Gaila, kad taip išėjo. Pirmoji buvo Darsė.. Gražių kaštoninių plaukų. Ji irgi nesitikėjo, kad savas dienas baigs su manimi. - juokas skambėjo visame name. - o vėliau.. vėliau buvo Nana. Talentinga moteris, turbūt dabar gailisi, kad nesutiko su manimi susitikinėti. - Jis ir vėl nusijuokė. - Sekanti auka buvo Luka. Man patiko kaip ji rašė tas sumautas knygas, bet ir vėl… pati kalta - šį kartą jis juokėsi taip, kad net užsikosėjo. - Tuomet, visai netikėtai, pas mane atėjo Greta. Vargšė mergina. - jo balsas tapo šiurkštesnis. - Ta kalė… bandė pabėgti, bet dar nei vienai to nepavyko! - jo balsas tapo tarsi žmogaus, kuris padarė didžiulį žygdarbį. - O kita… kita būsi tu, panele Mein. Labai negerai, kad tu išgirdai tą Gretos klyksmą, aš rizikuoju leisdamas tau vaikščioti laisvai. - jis įsipylė taurę šampano. - Bet tu nebijok, aš tave matau kiekviename žingsnyje. - vyriškis gurkštelėjo šampano ir patogiau įsitaisė ant fotelio prie židinio. - Mes jau greit susitiksim, o tu net nežinai kas aš. - jis vėl nusijuokė, tačiau šį kartą pats pranoko save. Jo juokas buvo persipildęs ironijos ir pasitenkinimo.
Tu mano mergytė..
Tavęs nebematys mamytė.
Tu niekada čia nebegrįši…
Tu mano saulytė.
Ėmė niūniuoti jis ir gukštelėjęs šampano šaižiai nusijuokė.

Laikas aplink tarsi sustojo. Kūnu nubėgo šaltis, viskas aplinkui sekundei sutemo. Baisus dieglys persmelkė dešine ranka. Greta suprato, kad yra pašauta, tačiau savyje rado jėgų atsikelti ir svyruodama pradėjo bėgti. Iš nugaros vyriškas balsas šaukė ir artėjo:
- Kale! Tu niekur nepabėgsi!
Pasigirdo dar vienas šūvis. Pro šalį. Greta iš paskutiniųjų jėgų, sukandusi dantis bėgo link miškelio, vyriškis taip pat neatsiliko.
Adrenalinas skatino bėgti ir nepasiduoti, tačiau kuo toliau, tuo labiau jėgos silpo. Jis buvo visai už jos. Kažkas pokštelėjo ir ji suprato, kad jis iššovė dar kartą. Šį kartą kulka praskriejo pro pat moters veidą ir šiek tiek kliudė odą, nes pasipylė kraujas. Nepaisant skausmo dabar jau ir veide ji bėgo toliau. Bėgimą labai apsunkino tai, kad ant ji mūvėjo aukštakulnius ir tik po kiek laiko nusprendė juos nusispirti.
- Melskis už save! - rėkė balsas iš nugaros. - tu vistiek iš čia niekur nepabėgsi!!

* * *

Sandros automobilis tyliai pajudėjo ir jos pakeleivė Olivija, paklausė:
- Kodėl tau taip rūpi išsiaiškinti šią bylą?
Sandra kiek padvejojo, svarstė ar panelė Morou yra tas žmogus, kuriam gali sakyti tiesą:
- Suprantat.. - pradėjo Sandra.
- Aš juk jau minėjau, kad į mane kreiptumėtės tu. - pertraukė ją Olivija ir šyptelėjo.
- Supranti, - pasitaisius Sandra tęsė toliau. - pirmoji žudiko auka, Darsė Kend, kaip ir minėjau, buvo mano pusseserė. - ji nurijo gumulą susidariusį gerklėje. - o vėliau dingo ir mano gera draugė Nana Skot  ir galiausiai, visai neseniai - mano sekretorė Greta.
Olivija nieko neatsakė tik linktelėjo galva. Pasikeitė daina. Dabar radijas transliavo Abba`os daina Mamma Mia. Atrodo pasikeitus dainai, pasikeitė ir oras. Išlindo saulė, vėjas praeiviams švelniai kedeno plaukus, o Sandra mąstė. Vis prisimindavo tuos baisius sapnus, kurie lankydavo ją pastarąsias kelias dienas.
- Dabar į dešinę. - sukomandavo Olivija, kai automobilis privažiavo 43 sankryžą.
Sandra susuko vairą. Ir nieko neatsakiusi klausėsi muzikos.
- Štai namas! - sušuko Olivija ir automobilis cypdamas sustojo.
Sandra buvo mačiusi kelias senas šio namo nuotraukos, tačiau realiai jis atrodė daug didingesnis ir gražesnis. Jis priminė greičiau rūmus, nei namą. Dideli fasadiniai langai, didelės medinės durys, 3 aukštų namas buvo tarsi tvirtovė. Ar gali būt, kad aš stoviu prie žudiko namo? - savęs klausė Sandra.
Kiek buvo įmanoma pamatyti per tvorą, tai aplinka buvo gana kruopščiai sutvarkyta, kiek toliau matėsi didžiulis, taip pat prižiūrėtas, sodas.
- Tai šiame name kažkada gyveno Markas Gamberis ir Stivas Daundė? - perklausė Sandra, nors atsakymą jau žinojo.
Olivija linktelėjo galva.
- O jeigu mes paprašytume, kad mus įleistų į vidų? - staiga paklausė Sandra.
- Manau, kad tai neįmanoma. - atsakė Olivija ir šyptelėjo.
- Na taip, juk tai privati teritorija, o mes kažkokie pašaliniai asmenys. - šmaikščiai pritarė Sandra.
Jos jau buvo belipančios į automobilį, kai nuo sodo pusės pasigirdo baisus klyksmas. Kažkur labai pažįstamas balsas. - pagalvojo Sandra.

* * *

Pitas Volšas sėdėjo savo kabinete ir gėrė jau trečią kavos puodelį.
- Nesuprantu. - kalbėjo pats sau. - Kaip žudikas gali žudyti žmones, tačiau čia pat būti ir normalus žmogus? Ir tie inicialai. - jis pasitrynė kaktą. - Tie žiedo inicialai ir paaiškinimas, kad tai Marijos Dolkan… nemanau, kad tai tiesa.
Jis dar ir svarstė šiandien Elės pasakytus žodžius, jog matė Gretą bejėgę. Galbūt ji matė kažką daugiau, tačiau nenori to pasakoti, arba galbūt būtų papasakojusi, jei jis nebūtų jos aprėkęs.
Įėjo Makas:
- Pitai, manau mes galim į šią bylą įtraukti dar vieną įtariamąjį. Tai Vinsas Klarkas - Lukos, kuri dingo prieš kelias dienas, padėjėjas. Mes gavom anonimišką skambutį, kad jis ją nuolatos sekė ir rimtai ja domėjosi.
Pitas buvo pavargęs ir vis dar masažuodamas kaktą atsakė klausimu:
- Kuris normalus vyras nesidomėtų gražia moterimi? - jo balsas buvo kiek ironiškas ir Mako veide švystelėjo nepasitenkinimas.
- Na.. - jis pradėjo teisintis. - Aš neakau, kad tai yra nenormalu, bet to skambučio aš nenorėčiau tiesiog nurašyti.
- O gal tiesiog kažkas su mumis žaidžia? - Pito balse buvo nuovargis ir dar didesnė ironija.
Mako veidas persimainė ir jis bene pirmą kartą prieš savo bosą pakėlė balsą:
- Tai gal su mumis žaidžia ir žudikas?! Gal iš tikrųjų jos dar gyvos, o jis tiesiog smaginasi mus maustydamas, ką?! Kodėl tuomet mes įtarinėjame Marką arba Stivą? Mes neturim kažkokių kaltinimų prieš juos! Mes neturime nieko!! - pamatęs, kad Pito veidas tapo smalsus, nustojo rėkti. - Suprask, aš tiesiog nežinau ką galvoti, nes mes neturime nieko, o laikas spaudžia.
Prasivėrė duris ir Karolina, Pito sekretorė, paprašė skubiai Pito atsiliepti telefonu:
- Antrąją linija skambina žmogus, teigiantis, kad matė tiek Lukos, tiek Gretos pagrobimus ir mano, kad tai yra susiję.
Pitas tarsi pabudęs iš gilaus miego pašoko ir stvėręs telefoną teištarė:
- Pitas Volšas klauso.

* * *

Greta cypė. Ji stengėsi rėkti kuo garsiau, tikėdamasi, kad bent kas nors ją išgirs ir jai padės, tačiau bergždžiai. Supratusi, kad niekas jai neateis ir nepadės, liovėsi rėkusi ir nepaisydama pėdų, rankos ir veido skausmo ji bėgo toliau. Vyriškis neatsiliko. Kiemas buvo gana didelis. Kartais jai atrodė, kad ji bėga vietoj, nes miškas vis neartėjo.
Ji girdėjo šaižų juoką jai už nugaros ir kažkokius šnabždesius. Greta sekundei užsimerkė, tačiau nesiliovė bėgti. Pasigirdo dar vienas šūvis. Lemiamas. Ji pajuto kaip krūtinę persmelkė skausmas. Moteris susmuko, o jis kiek padusęs atsistojo virš jos. Greta matė jo ledinės akis, kupinas paniekos ir pykčio:
- Juk sakiau, kad nepabėgsi? - jis nusijuokė.
- Bet geriau mirti taip, - ji iš paskutiniųjų dėliojo žodžius. - Negu bešokant su tavimi. Tu… - ji turbūt paskutinį kartą įkvėpė oro. - šlykštynė.
Jis tik nusijuokė, o Gretos akys po akimirkos, taip pat kaip ir jo,  tapo ledinės ir šaltos.
Tu mano mergytė..
Tavęs nebematys mamytė.
Tu niekada čia nebegrįši…
Tu mano saulytė.
Ėmė niūniuoti jis ir palikęs Gretą grakščiai apsisukęs nuėjo.

Pitas nieko neatsakė tiesiog klausėsi ką pasakys Elė, tačiau ji taip pat tylėjo. Galiausiai vyriškis neapsikentęs paklausė:
- Gal įsiminei automobilio numerius? - ji papurtė galvą, - kur nuvažiavo automobilis? - ji vėl papurtė galvą. - Tai ko tu pas mane atėjai? - jis pradėjo rėkti, - atėjai pas mane tam, kad paerzintum, jog naktį praleidai su kažkokiu seniu? Netyčia užmatei nusikaltimą, bet guldau galvą, kad buvai tokia girta, kad net nesupratai ar tai vyksta iš tikrųjų.
Stojo tyla, sieninis laikrodis toliau tiksėjo.
Elės akyse kaupėsi ašaros:
- Aš.. tu.. - ji nusisuko ir pravirko.
Detektyvas nieko neklausė, o Elė braukdama ašaras teištarė:
- Tu buvai geras vyras..

* * *

Greta pramerkė akis ir suprato, kad buvo užsnūdusi tik neaišku kokiam laikui. Staiga vėl viskas tapo nepažįstama ir tik geriau prasimerkus suprato, kad yra visai kitame pastate ir su apautais šokių bateliais. Ji atsistojo ir apsidairė. Namas priminė seną malkinę, tačiau joje buvo išlaikytas švelnus retro stilius. Melsvos užuolaidos, sofa ir didžiulis židinys, originalūs portretiniai paveikslai, dvejos durys, vienos iš jų vedė į lauką, o kitos neaišku kur ir kažkodėl buvo užrakintos. Prisėdus ant sofos ji suprato, kad viskas gražiai nesibaigs. Ji per daug žino. Ir su šia mintimi į vidų įėjo vyriškis:
- Greta! - ji susiraukė. - ko gi raukaisi? Nepatinka tai, ką matai prieš save?
Ji nieko neatsakė tik nurijo seiles.
- Tu čia nebūtum, jei ne tavo ilgas liežuviukas, - jis ironiškai nusijuokė.
Jį nervino tai, kad moteris tylėjo ir stiklinėmis akimis žiūrėjo į jį.
- Tyli? - jis šyptelėjo. - gal bent pašoksi su manimi? Matau, kad jau esi su tam skirtais batais.
Jis spustelėjo magnetofono mygtuką ir pasigirdo svaigūs Whitney Houston - I will always love you akordai. Jis žingsniuodamas į taktą vis artinosi prie Gretos, o ši vis spietėsi į kamuoliuką ant sofos.
Vaikinas ištiesė ranką, ji nieku gyvu nebūtų sutikusi su juo šokti, jei nebūtų pamačiusi iš užpakalinės kišenės išlindusio šautuvo. Greta ištiesė ranką. Ir jie pasileido suktis po kambarį.
And I will always love you.
I will always love you.
You, my darling you.

* * *

Padavėjai atnešus kavą Olivija kalbėjo toliau:
- Sandra, supraskite. Aš nelabai ką ir bepamenu, nes tai buvo taip seniai. Darsė turėjo daugybę vyrų, tačiau man užsifiksavo tie trys.
- Sakėte, kad visai netyčia išgirdote Marką su Vinsu kalbant apie kažkokį žiedą? - Sandra veide šmėstelėjo viltis. - Gal pamenat ką tiksliau jie kalbėjo?
- Kaip ir minėjau, tai buvo labai seniai, tačiau gerai pamenu, kad kalba ėjo apie kažkokią ponią Mariją Dolkan.
- Ar tai ne Marko mama? - perklausė Sandra.
- Tuo metu sklido visokių kalbų. - pradėjo pasakot Olivija. - Jei jau žinote tai jos vyras nužudė ją ir vėliau pabėgo. Buvo kalbos, kad jie įsivaikino Stivą, tačiau niekas to niekada ir nepatvirtino.
Sandra bežiūrėdama į Marko nuotrauką svarstė. Vėliau tarsi grįžusi iš kitos planetos staiga paklausė:
- O negali būt, kad vienas iš jų tiesiog tęsia kažkada tėvo pradėtą darbą?
Olivija trūktelėjo pečiais:
- Galimybė kaip ir yra, tačiau nematau tam jokios priežasties.
- Na, o jeigu Markui ar Stivui, kurie viską matė, tiesiog pašlijo psichika? Juolab, kad Markas buvo pasinaudojęs mano, kaip psichologes pagalba. - neatlyžo Sandra.
- Kaip ir minėjau, tikimybė yra. - ji šyptelėjo.
- Gal galėtumėt parodyti tą namą, kuriame kažkada gyveno Dolkanų šeima? - visai netikėtai Sandra pakreipė pokalbio temą.
- Net nežinau kam tas namas priklauso, tačiau manau, kad galėčiau parodyti bent jau kaip jis atrodo iš išorės. Jis vos už poros kvartalų nuo čia.
Moterys baigė gurkšnoti kavą ir susimokėjusios pakilo nuo staliuko.

* * *

- Ar galėčiau tavęs paklausti? - Greta kreipėsi į jį.
- Žinoma. - jis šyptelėjo ir apsuko moterį.
- Ar tu jauti malonumą žudydamas moteris? - ji stengėsi balsą nutaisyti kuo šaltesnį ir abejingesnį.
- O tu drąsi, jei manęs drįsti to klausti. - jis sekundę patylėjo. - Tai tiesiog tapo mano gyvenimo būdu. Aš keršiju už tai, ką žmonės man buvo kažkada buvo padarę blogo.
- O ką aš tau padariau blogo? - ji paklausė žengdama kelis žingsnius į dešinę.
- Tu nebuvai mano sąraše. - pripažino jis. - ir jei tu nebūtum paskambinus į policiją čia tavęs net nebūtų buvę. - Jis šyptelėjo.
Daina pasibaigė. Stojo mirtina tyla. Ir kurį laiką Greta jau buvo pagalvojus, kad būtent dabar išmušė jos paskutinioji. Jis nieko nesakė, tik žaibavo akimis. Magnetofonas vėl užgrojo. “River flows in you” dabar savo svajingais garsais užliejo jį ir moteris toliau turėjo šokti.
- Turiu pripažinti, kad tu esi nuostabi šokėja. - jis vėl šyptelėjo. - Tačiau šiandien man ne ta nuotaika ir nelabai turiu laiko, todėl viską baigsim greičiau.
Jis paleido Gretą, daina toliau grojo. Jis demonstratyviai išsitraukė šautuvą ir nuitaikė į moterį, kuri dabar sukniubusi gulėjo prie lango.
Staiga pasigirdo kažkoks įtartinas garsas primenantis policijos sirenas ir jis sekundei sutriko. To užteko Gretai suprasti, kad ji turi bėgti. Ji gulėjo visai šalia durų ir kol vyriškis suprato, kad tai turbūt jo bendrų mašinų leidžiamas garsas, buvo jau per vėlu. Moteris jau buvo nušliaužusi iki durų, kurios šiek tiek buvo praviros. Greitai atsistojo, atsisuko atgal, ir sugavo jo žudantį žvilgsnį, kuris sakė, kad jai nieko nepavyks, tačiau ji ryžosi. Ranka patraukus duris ji išbėgo į kiemą. Pasigirdo šūviai.

Pitas mėgo punktualumą, todėl pats stengėsi niekada nevėluoti. Nurijęs gurkšnį kavos ir prarijęs sumuštinio kąsnį jis už 20 minučių buvo policijos būstinėj.
- Ką turim? - paklausė Mako, kuris jau laukė detektyvo.
- Greta Šterman dingo vakar. Tikslaus laiko nežinome, nežinome ir kaip ji dingo. Mes nežinome nieko, apart to, kad ji dingo. - jis bandė nusišypsot, bet pastebėjęs, kad Pitas nėra labai linksmas, iškart surimtėjo. - paskambinęs vyras prisistatė Gretos tėvu.
- Na žinoma! - Pitas sušuko ir palto kišenėje ieškojo mobilaus. Makui nespėjus paklausti “kas?” jis atsakė. - juk Greta - Sandros sekretorė. Gal būt ji galės mums ką nors papasakot.

Sandra buvo tik įsėdus į automobilį, kai suskambėjo telefonas:
- Detektyve, labas rytas. - ji pasisveikino žvaliu balsu.
- Labas rytas. - jis taip pat stengėsi atsakyti tuo pačiu, tačiau nieko iš to neišėjo. - turiu jums porą klausimų. Gal galėtume šiandien susitikti?
- Deja, labai abejoju. - tiesiai atsakė Sandra. - šiandieną jau esu susiplanavus. Gal rytoj?
- Aš neturiu laiko iki rytojaus. - detektyvo balsas pasikeitė, tapo irzlesnis. - sakykit viską ką žinote apie Gretą.
Moteris pasitaisė plaukus ir paklausė:
- Ar ji tikrai dingo? - Sandros balsas neryškiai suvirpėjo.
- Iš kur jūs žinote? - nusistebėjęs paklausė Pitas.
Moteris buvo priversta papasakoti visą istoriją, kuri nutiko šiandien ryte:
- Taigi, - bebaigdama tarė ji. - Greta vakar išėjo iš darbo anksčiau nei visada. Ant savo stalo paliko lapelį, kad grįš už valandos ir viską sutvarkys.
- Jeigu, - svarstė pitas. - ji parašė, kad grįš - vadinasi, neketino niekur išvykti ir ją pagrobė.
Sandra pasirėmė kaire ranka į vairą ir nieko neatsakė. O Pitas paklausė dar vieno klausimo:
- Gal galėtumėt man duoti jos tėvo telefono numerį? Nes būtent jis paskambino į policiją ir pranešė, kad Greta dingo.
Sandra suraukus antakius tarė:
- Tai, kad Gretos tėvas miręs.

* * *

Elė jautėsi kalta dėl to, kad naktį negrįžo namo. Pitas tikriausiai nenori jos matyti akyse ir greitu metu paduos ją į teismą skyrybų. Suprantama, juk jau “naktiniai pasitarimai” yra neįtikinami. Tačiau ji matė. Ji matė kai ką labai svarbaus ir ką turėtų pranešti savo vyrui, tačiau bijojo. Vis dėl to, nusprendė, kad per pietus policijoj aplankys savo vyrą.

* * *

Sandros rankinis laikrodis rodė 11.52. Pačiu laiku. - pagalvojo. Surinkus Olivijos numerį ji pasiteiravo ar ši tikrai bus 12 valandą, Olivijai atsakius teigiamai Sandra išlipo iš automobilio ir pravėrė restorano duris.
Per pietus restoranas “Quatro” visada buvo perpildytas žmonių ir dabar buvo vos keli staliukai - vienas visai prie virtuvės durų, o kitas - kitame salės kampe. Pasirinko tą antrąjį, nes negali pakęsti, kai nešnekant atsidaro ir užsidaro virtuvės durys. Vien pagalvojus apie tą garsą ji nusipurtė.
Pasikabinus paltą ant pakabos Sandra laukė Olivijos.
Baisiausia buvo tai, kad ji net neįsivaizdavo kaip ji atrodo ir kaip reikės pradėti pokalbį.
Duris pravėrė tamsių plaukų savininkė. Griežtas veidas, griežta figūra. Ji apsidairė. Sandra iškėlė ranką ir moteris drąsiu žingsniu priėjo prie jos:
- Panele Mein? - paklausė moteris.
- Taip, aš. - Sandra šyptelėjo.
Olivija atsisėdo į minkštą kėdę priešais Sandrą. Psichologė netempdama laiko pradėjo:
- Vakar dingo dar viena moteris. - jos veidas tapo liūdnesnis. - tai mano sekretorė Greta. Tiek policija, tiek artimieji man liepia nelįsti ne į savo reikalus, o aš jiems atkertu, kad Darsės reikalai - yra ir mano reikalai. -  ji bejėgiškai šyptelėjo.
- Suprantu. - atsakė Olivija ir priėjusiai padavėjai liepė atnešti du juodos kavos.
- Man balinta. - paprašė Sandra.
Kai padavėja linktelėjus išėjo, Sandra tęsė:
- Yra trys įtariamieji - tai Markas Gamberis, Vinsas Klarkas ir Stivas Daudė. - Olivijos veidas susiraukė.
- Visi trys man šiek tiek žinomi. Bandžiau ieškoti įvairiausių dokumentų, popierių, nuotraukų - tačiau po gaisro pas mane nelabai kas liko. - Ji iš rankinuko ištraukė porą nuotraukų. - Štai viskas ką radau.
Sandra vienoje iš jų iškart atpažino Marką Gamberį apsikabinusį kažkokią merginą. Kol Sandra žiūrinėjo fotografijas, Olivija kalbėjo toliau:
- Markas visada sekiojo paskui Darsę ir mes jį vadinom prielipu. - ji šyptelėjo. - su Vinsu ji turėjo šiek tiek rimtesnį romaną, tačiau, kaip visada, nieko neišėjo. Na, o Stivas. - ji įkvėpė oro. - jis buvo kietas riešutėlis. Jis tikrai gražus vyriškis, tačiau turėjo ne kokią vaikystę ir būtent dėl to aš labiausiai linkčiau tikėti, kad jis ir yra tas, kurio ieško policija.
Sandra įtariai nužvelgė Oliviją.
- Ir beje, - Olivija kalbėjo toliau. - vieną kartą nugirdau Marką kalbantis su Vinsu. Jie kalbėjo apie kažkokį žiedą.

* * *

Elė porą minučių stovėjo prie komisariato durų, kol galiausiai išdrįso jas praverti. Ji prisiminė, kaip Pitas jai pasakojo apie savo kabinetą. Kad šis yra didžiausias ir gražiausias visame trečiame aukšte.
Elė užlipo laiptais į trečią kabinetą ir priėjus antras duris nuo kairės ant jų pamatė užrašą: “Vyriausias detektyvas - Pitas Volšas”. Mano Pitas. - pagalvojo. - aš neesu tobula žmona, bet aš vistiek tave myliu.
Ji pastūmė duris. Iš už stalo sėdėjo detektyvas ir kažką įnirtingai rašėsi. Pakėlęs galvą ir išvydęs savo kabinete Elę - atsistojo.
- Ele? - jis negalėjo patikėti savo akimis.
Moteris šyptelėjo.
- Juk būtume susitikę namie. Kodėl atėjai į darbą? - jo balsas nebuvo labai draugiškas.
- Na, - ji rinko žodžius. - nežinau nuo ko pradėt. Tikriausiai jau supratai, kad turėjau meilužį.
Ir turi. - pagalvojo Pitas.
- Bet dabar jo nebeturiu. Ir daugiau neturėsiu jokio, išskyrus tave.
Labai gražu. - ironiškai galvojo Pitas. - kur plojimai? Kur rožės?
- Aš žinau, kad prieš tave atrodau kaip paskutinė šliundra, tačiau aš mačiau vakar Gretą.
Pitas įsitempė ir įsiklausė į Elės žodžius:
- Aš mačiau kaip juodas sedanas sustojo visai šalia jos. Išlipo kaukėtas vyriškis ir įsitempė ją į automobilį. Ji buvo bejėgė.